Paskutiniu traukiniu pabėgusi iš Bučos, sprogstančių sviedinių nutildytas mūzas dirigentė Oksana Madaraš žada prakalbinti Lietuvoje, kur ramybę rado Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
Nepaveiki kultūra
Ukrainietei O.Madaraš muzika visuomet buvo daugiau nei natos popieriaus lape. Kaip ir jos tėčiui – baritonui. Dėl sveikatos sutrikimų negalėjęs tęsti muzikinės karjeros, savo svajonę jis įgyvendino per dukrą.
„Muzika man visuomet teikė vidinę ramybę, saugumo jausmą, todėl buvau laiminga, kai tėtis mane nuvedė į muzikos mokyklą“, – svajingai primerkusi akis, O.Madaraš, kuriai Aukščiausiasis į rankas atsiuntė dirigento batutą, mintimis grįžo į savo vaikystės namus.
Kodėl mes turime atleisti rusams jų nekultūrą už jų kultūrą?
Juose skambėjo ne tik ukrainietiškos močiutės dainos, vertusios kilnotis kojas ir rankas. Neretai čia buvo galima išgirsti Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Franzo Schuberto, Ludvigo van Beethoveno ir kitų klasikų kūrinius. Skambėjo čia Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo muzika. Pastarojo kompozitoriaus darbu Oksana baigė ir simfoninį fakultetą.
„Tai buvo kūrėjai, su kuriais aš augau, kurie mane įkvėpė. Šių dienų kontekste viskas keičiasi. Kodėl mes turime atleisti rusams jų nekultūrą už jų kultūrą? – tokį klausimą, anot O.Madaraš, sau turėtų užduoti kiekvienas rusų baleto, kino ar muzikos gerbėjas. – Tarkim, muzika kurią aš skleidžiu, skirta pakylėti žmogų, padaryti jį geresnį. O ką rusai dengia žodžiu „kultūra“? Akivaizdu, kad toji didžioji kultūra, apie kurią tiek esame girdėję, neveikia žmonių. Ji viso labo tuščias reikalas. Vienas, na, gal du procentai rusų visuomenės yra mąstantys žmonės, likusieji – itin primityvūs. Jūs tik pasižiūrėkite, kokius įrašus jie kelia į „TikTok“. Tai siaubinga.“
Apnuogino žmones
Už įvykius Ukrainoje, anot menininkės, atsakinga visa rusų tauta, todėl dabar netinkamas metas kalbėti, kas yra geras, o kas yra blogas rusas. Rūšiavimui, kaip ir atpildui, ateis laikas, o kol kas menininkė prašo uždaryti dangų rusų kultūrai, kurios menama didybe dengiamos kruvinos žudikų rankos. Tokią pačią poziciją išsakė ir Lietuvos meno kūrėjų asociacija. Šalies menininkai paprašė stabdyti bet kokio rusiško meno sklaidą iki tol, kol bus atkurtas 1994 m. Budapešto memorandumu numatytas Ukrainos žemių vientisumas ir išvestas paskutinis agresoriaus kareivis.
„Juk yra tiek daug kūrėjų Lietuvoje, Latvijoje, apie kuriuos mes nežinome. Yra ir Ukrainoje, kuriems paprasčiausiai nebuvo leista kurti“, – O.Madaraš neabejojo, kad dabar pats metas išsivalyti grojaraščius ir, galbūt, pažįstamųjų ratą.
Jai pačiai toks apsivalymo procesas įvyko natūraliai, nes didelė dalis žmonių karo akivaizdoje parodė tikruosius savo veidus.
„Pirmąją karo dieną sulaukiau žinutės iš vienos Sankt Peterburgo orkestro violončelininkės. Ji siuntė savo palaikymą ir pasakė, kad aštuonerius metus gyvena tarsi kalėjime. Deja, bet ji buvo vienintelė tokia“, – didžioji dauguma rusų kilmės muzikos pasaulio žmonių, anot dirigentės, stengėsi nekalbėti karo tema, neva politika jiems yra svetima. – Vis girdime, kad negalima painioti politikos ir kultūros, politikos ir sporto. Čia ne politika. Čia nusikaltimas prieš žmoniją!“
Karo nuojauta
Nors išvakarėse rusų okupantai masiškai skambino į Kyjivo restoranus, kavines ir užsakinėjo stalus visam desantui, Oksana iki paskutinės minutės netikėjo, kad karas įvyks. Vasario 23-iąją apsilankiusi nuostabiame koncerte filharmonijoje, jam pasibaigus žinoma šalies dirigentė ėjo namo ir giliai į plaučius kvėpė bundantį pavasarį. Nepatikėjo karu ji ir tada, kai naktį išgirdo pirmuosius bombardavimus, nors keista nuojauta vis dėlto buvo.
„Tą naktį labai blogai miegojau. Vis vaikščiojau iš vieno kampo į kitą. Kažkuriuo metu užsnūdau, o tada pasigirdo, kad mus bombarduoja. Pabudusi puoliau žiūrėti naujienų telefone. Nieko neradau, nurimau, bet maždaug po septynių minučių paskambino orkestrantas ir pranešė, kad rusai subombardavo vieną apylinkę. Supratau, kad man nepasigirdo“, – prisiminimais dalijosi O.Madaraš.
Įdienojus moteris išvyko iš Kyjivo. Likti šešiolikos aukštų daugiabutyje menininkei atrodė ne taip saugu kaip Bučos mieste, į kurį prieš dvejus metus persikraustė jos mama.
„Prieš tai ji gyveno Mykolajive, o visai neseniai persikėlė į Bučą. Gražus, tvarkingas miestas. Sunkiai gavome ten butą. Su meile įrengėme jį“, – kalbėdama žinoma ukrainietė vis dar nesuvokė, kaip miestas, jos mylimai mamai turėjęs tapti orios senatvės uostu, vos nevirto pražūtingu. Pirštu braukdama telefono ekraną ir darsyk žiūrėdama vaizdus iš Bučos, kai po Rusijos pajėgų atsitraukimo masinėse kapavietėse buvo aptikti daugiau nei 400 civilių kūnai, Oksana sunkiai rinko žodžius. Naktis po šiurpių vaizdų jai buvo bemiegė. Užsimerkusi ji matė vyrus, surištomis rankomis, ir vaikus, į kuriuos rusų žmogžudžiai ginklus kreipė tarsi į kompiuterinio žaidimo taikinius.
„Žiūriu į penkių išniekintų, išrengtų, gatvėje paklupdytų, nužudytų ir padangomis uždengtų moterų kūnus nuotraukoje. Mamai sakau, kad viena jų galėjau būti ir aš… Juk tiems žudikams nusispjauti į viską. Jie be gailesčio šaudė vyrus, moteris ir vaikus“, – O.Madaraš dėkojo visiems šventiesiems, padėjusiems joms ištrūkti iš mirties gniaužtų.
Spėjo palikti Bučą
Nors akimirką atrodė, kad pabėgti iš miesto, kuriam 2022-aisiais buvo suteiktas didvyrio vardas, nepavyks. Susprogdinus daugumą tiltų, Buča liko visiškoje atskirtyje. Be to, teko įkalbinėti mamą, kad ši sutiktų vykti kartu. Aštuoniasdešimtmetei, išgyvenusiai Antrąjį pasaulinį karą, buvo gaila palikti ir namus, ir maisto pilną šaldytuvą, ir pušį, kiekvieną rytą savo šakomis ją sveikinusią pro langus.
„Taigi, pirmiausia reikėjo suvalgyti visus barščius… Aš žinoma, juokauju. Tada laukė pokalbis su mama. Ji sako: palik mane čia, aš kaip nors išgyvensiu. Aš jai atgal: mama, čia bus ne gyvenimas, čia bus išlikimas miesto džiunglėse. Žmonės nepalieka nei kačių, nei šunų, o tu nori, kad aš tave palikčiau? Prašiau jos mintimis paleisti viską, kas yra materialu, nes nėra nieko svarbiau už žmogaus gyvybę“, – kai tai įvyko, Aukščiausiasis, anot menininkės, atsiuntė ženklą.
Vos prieš pusmetį teises išsilaikiusi, ką tik automobilį įsigijusi jauna moteris Oksanai su mama pasiūlė dvi laisvas vietas.
„Mūsų paklausė, ar spėsime susiruošti per dešimt minučių. Atsakiau, kad taip, nes miegojome su drabužiais, o daiktus buvome susikrovusios iš anksto“, – O.Madaraš pasakojo, lemtingą dieną lagaminą pakeitusi mažesniu, kad šis užimtų kuo mažiau vietos automobilyje. – Susitikome prie sporto centro, kuriame nakvodavo vaikai. Ten šilta. Vakarais jie susirinkdavo salėje, o rytais, jei nešaudydavo, su pagalvėmis išeidavo lauk. Nuo tos vietos mūsų automobilių kolona ir pajudėjo.“
Oksana pasakojo, kad praėjus maždaug pusvalandžiui, į sporto centrą pataikė sviedinys. Visiškai sudegė trys automobiliai. Jau kitą dieną Buča buvo visiškai apsupta okupantų. Mieste nutrūko dujų tiekimas, dingo elektra.
Naujos scenos
Kelias į Lietuvą buvo ilgas ir varginantis, tačiau Oksana su mama laikėsi tvirtai. Buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Dirigentė ne sykį jautė kaltės jausmą, kad paliko savo gimtinę. Tokiais momentais ją gelbėjo blaivus protas ir Kaune esantys meno pasaulio žmonės.
„Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas Jonas Janulevičius jau pirmąją karo dieną prašė važiuoti iš Ukrainos. „Nereikia beprasmių mirčių“, – sakė jis man“, – O.Madaraš patikino, nors fiziškai ji yra Lietuvoje, visomis mintimis kartu su savo broliais ir sesėmis, sceninius drabužis išmainiusius į karinę uniformą ar virėjo prijuostę. Pastarąją apsijuosė vienas jos pažįstamas muzikantas. Dabar jo scena lauko virtuvėje, kur kiekvieną dieną artistas išdalina šimtus porcijų karšto maisto kovotojams ir civiliams gyventojams. Dar bent keli jos bičiuliai užsiima savanoryste, padeda aprūpinti būtinomis priemonėmis, keltis iš vienos vietos į kitą.
„O šis veidas jums pažįstamas?“ – paėmusi į rankas mobilųjį telefoną, O.Madaraš parodė 2014-aisiais filmuotą vaizdo įrašą, įdėtą „YouTube“ kanale.
Jame – festivalio „Operetė Kauno pilyje“ akimirkos, Sankt Peterburgo orkestas, kuriam tąkart dirigavo Oksana ir geras jos bičiulis, Kijevo nacionalinio operetės teatro tenoras, nusipelnęs Ukrainos artistas Igoris Levenecas. Šiandien jis koncertuoja metro stotyse, o aplink save buria šimtus ukrainiečių, kuriems atitrūkti nuo skaudžios realybės padeda muzika.
„Igoris kartu su jais, jis gieda himną, dainuoja įvairias dainas. Nenoriu vartoti žodžio „pozityvas“, tiesiog žmonėms dabar viso to reikia, kad bent šiek tiek užsimirštų“, – kalbėjo dirigentė.
Muzika padeda užsimiršti
Tuo pačiu tikslu – užsimiršti, anot pašnekovės, praėjusią savaitę į Kauno valstybinį muzikinį teatrą atvyko iš karo niokojamos Ukrainos pabėgusios mamos su vaikais. Susirinkusiesiems buvo parodytas baleto spektaklis „Kita Pelenės istorija“, bent trumpam visų jų veiduose išpiešęs šypsenas.
„Bendravau su mamomis. Visos jos labai dėkingos Lietuvos žmonėms, už svetingą priėmimą, už pagalbą ir visokeriopą palaikymą. Jūs, lietuviai, esate nuostabūs“, – ranką prie širdies dėjo O.Madaraš.
Jautru: praėjusią savaitę teatre O.Madaraš susitiko su kitais ukrainiečiais, pabėgusiais nuo karo siaubo. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Dėkingumas plūdo ir iš jos pačios krūtinės, o akys viso pokalbio metu nespėjo džiūti nuo ašarų.
„Pamenu, atvažiavus į Lietuvą pirmą kartą atėjau į spektaklį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Užgesus šviesoms įsikniaubiau ir ėmiau verkti, – menininkė neslėpė, kad Ukrainoje sau to tiesiog neleidusi daryti. – Mamai vis sakiau, kad verksime tada, kai bus priežastis. Žinoma, buvo tokių, kurie sunkiai tramdė emocijas. Baimę, nerimą, kaip ir skausmą, visi jaučiame skirtingai. Karas apnuogino žmones…visokių juk yra ir tarp mūsų. Kažkas išdavė savus, kažkas be eilės ėmė degalus. Man ir pačiai teko patirti, kokie savanaudiški gali būti žmonės. Kai dar buvau Bučoje, dalijant maistą pasiūliau skaičiuoti žmones, kad žinotume apie praradimus. Viena moteris man tada atšovė, kad kiekvienas pirmiausia gelbėja save. Tą akimirką jai nieko nepasakiau, bet kitądien, kai iš jos lūpų išgirdau tuos pačius žodžius, pasakiau, kad tada tegul pati ima į rankas ginklą ir eina kovoti.“
Lemtingas sutapimas
Šiandien Oksana Kaune, mieste, kuriame iki tol lankėsi gastrolių metu. Mieste, kurio publikai jos vardas ir plastiški mostai batuta gerai žinomi. Dirigento lazdelės ukrainietė nepaleis ir čia – visai neseniai ji gavo pasiūlymą įsilieti į Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvą, su kuriuo artimai bendrauja jau bemaž dešimtį metų. Tądien, kai kalbėjome su Oksana, ji fotografavosi darbuotojo pažymėjimui, o po to ruošėsi lėkti į lietuvių kalbos pamokas.
„Buvo kvietimų vykti į Lenkiją, Vokietiją, Latviją, bet norėjau čia. Žinote, toks įdomus sutapimas… prieš kelerius metus ėjau Laisvės alėja, kai ji dar nebuvo rekonstruota, ir pagalvojau, kad Kaunas yra tas miestas, kuriame norėčiau sutikti savo senatvę. Žinoma, nemaniau, kad viskas vyks tokiu būdu“, – nepaisydama begalinių sentimentų Kaunui, moteris kada nors tikisi grįžti į Ukrainą. Ten jos širdis ir šešiolikaaukštis Kijeve, šalia kurio ji išsikovojo žemės lopinėlį narcizams ir tulpėms, o ne automobiliams.
„Kaip bus su mamos namu, nežinau. Kol kas jis stovi, bet žmonės sakė, kad visur durys išverstos, o jei jos ir yra, tai sienose – skylės. Skaudžiausia O.Madaraš ne dėl išdraskytų mūrų, o dėl žmonių gyvybių, kurių niekas nesugrąžins. – Kelių nemoku tiesti, negaliu ir namų statyti, todėl kartu su muzika dėl savo žmonių stengsiuosi čia. Nors sakoma, kad kai ginklai žvanga – mūzos tyli…“
