Moteris, kurios batutos judesiui paklūsta simfoninis orkestras, – nedažnas reiškinys net šiandieniame liberaliame muzikos pasaulyje. Neseniai Kaune viešėjusi ukrainietė Oksana Madaraš – viena iš jų.
Moteris, kurios batutos judesiui paklūsta simfoninis orkestras, – nedažnas reiškinys net šiandieniame liberaliame muzikos pasaulyje. Neseniai Kaune viešėjusi ukrainietė Oksana Madaraš – viena iš jų.
Jauna muzikė priklauso naujajai kartai Ukrainos batutos meistrų, kuriems būdingi ne tik aukšti profesionalumo standartai, bet ir individualumo paieškos bei savita dirigavimo maniera.
Kaune O.Madaraš – gana dažna viešnia: jos batutos mostus puikiai pažįsta Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras. Pati dirigentė tikina iškart pajutusi meilę Lietuvos publikai, o pastaroji, regis, taip pat įvertina viešnios profesionalumą ir žavisi jos plačia šypsena bei neabejotina charizma.
– Iš kur esate kilusi?
– Esu iš Nikolajevo miesto Pietų Ukrainoje. Mano tėtis kilęs iš Vakarų Ukrainos, ten gimiau ir aš, o mama – iš Pietų, kur užaugau. Todėl, kaip juokauju, mano gyslomis teka dvigubas ukrainietiškas kraujas. Skirtumas tarp šių šalies regionų nėra toks ryškus kaip tarp rytinių ir vakarinių, tačiau taip pat egzistuoja.
– Lietuva jūsų darbo kelionių maršrute – nereta stotelė.
– Mūsų draugystė prasidėjo nuo Kijevo operetės teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro mainų. Dukart buvau atvykus į festivalį “Operetė Kauno pilyje”. Džiaugiamės, kad ši draugystė tęsiasi ir tik stiprėja. Šiame teatre dirba nuostabūs žmonės, o ir visi lietuviai mums yra labai artimi. Džiaugiuosi, kad Kijeve taip pat atsirado festivalis, kuriame vyrauja visi žanrai – opera, operetė ir miuziklas. Tad ir mes pagaliau galime pakviesti kolegas lietuvius atvykti.
– Prisiminkite pačią pradžią – kaip jūs atradote save muzikoje?
– Mano istorija labai tipiška – nuo mažens tėvai leido į muzikos mokyklą, fortepijono specialybę, vėliau lankiau technikumą ir konservatoriją. Pirmiausia konservatorijoje baigiau choro dirigavimo studijas, vėliau – simfoninio orkestro.
– Sutikite, kad nedažnai dirigento vietoje pamatysime damą. Kaip nusprendėte siekti šios profesijos?
– Patikslinčiau: moterų chormeisterių tikrai daug, na, o stovinčios prieš simfoninį orkestrą – ne taip dažnai sutinkamas vaizdas. Aš taip pat nemaniau, kad tapsiu dirigente. Kai mokiausi konservatorijoje chormeisterės specialybės, nusprendžiau baigti ir simfoninio orkestro dirigentės specialybę – pamaniau, kad pravers. Pamaniau, užeisiu penkioms minutėms, o pasilikau visam gyvenimui. Antrajame konservatorijos kurse buvo dirigentų konkursas, kuriame laimėjau aukštą vietą, tai mane padrąsino žengti toliau.
Kijeve žinau dar vieną moterį, kuri dirba operos teatre dirigente. Taip, tai visuomet buvo laikoma labiau vyriška profesija ir moterims net nebuvo galima pretenduoti. Veronika Dudarova buvo pirmoji XX a. simfoninio orkestro dirigentė. Jai atskleidus neabejotiną talentą, ši profesija tapo atvira ir moterims. Žinoma, V.Dudarova buvo gana vyriška – konkreti, itin reikli ir gana šiurkšti. Viename interviu ji yra sakiusi: “Arba paklūsta, arba pasitiki.” Šiandien pats orkestro mentalitetas pasikeitė. Seniau tai buvo dirigento diktatūra, šiandien – daugiau demokratijos, dialogo. Muzikantas dirigentui tapo kaip kolega, partneris, todėl reikia su juo rasti bendrą kalbą, branginti.
– Kaip operos ir operetės žanrai gyvuoja Ukrainoje?
– Pas mus Kijeve yra ir operos, ir operetės teatrai. Jie, kaip ir Lietuvoje, atskirti. Mūsų Kijevo operetės teatras gavo Nacionalinio teatro statusą. Jame dažnai galima atrasti ir operos atspindžių – kaip tik dabar statome baletą “Karmen”, tačiau ten dalyvaus ir choras, ir vokalistai, tad tai – tarsi dviejų žanrų naujoviškas mišinys. Tuo galbūt siekiama ir išplėsti publiką, pritraukti naujos. Viskas, kas nauja, yra įdomu.
Operetė Ukrainoje yra labai mylima. Iki šių Maidano įvykių mūsų teatras buvo antras pagal populiarumą Kijeve: salės būdavo pilnos nepriklausomai nuo savaitės dienų. Prasidėjus revoliucijos įvykiams, suprantama, sumažėjo ir lankomumas. Tačiau teatras vis vien nebuvo uždarytas, išskyrus vieną dieną, kai valdžia sustabdė metro eismą.
– Operetė dažnai laikoma kiek mažesnio rango žanru nei opera. Kaip yra Ukrainoje?
– Manau, tai – istorinis nesusipratimas. Operetė – labai sunkus žanras. Ten reikia ir šokti, ir dainuoti. Dar daugiau: turi būti ir puikus solistas, turintis gerus balso duomenis, nes reikia sugebėti pasiekti tiek viršutines, tiek apatines natas. Žinoma, daug žmonių rimtesniu žanru laiko baletą, operą, tačiau vis vien eina į operetes. Turime išsaugoti ir gerbti šį muzikos žanrą.
– Jūsų nuomone, kaip pastarųjų mėnesių įvykiai Ukrainoje paveiks kultūrinį šalies gyvenimą?
– Nesvarbu, kokia valdžia bus ar buvo, kultūra visuomet vieno ar kitame lygio egzistavo ir egzistuos, juk be meno sunku įsivaizduoti gyvenimą Europoje. Kai ši sritis sunyksta, žmonės tampa daug lengviau kontroliuojami – šito kai kas gali norėti, tačiau nemanau, kad tai įmanoma pasiekti.
Suprantu, kai kultūrai visuomet neužtenka pinigų. Tačiau, net ir esant tokiai įtemptai situacijai šalyje, nesustabdytas kultūros finansavimas. Matyt, valdžia stengiasi nesukurti dar didesnės krizės. Juk menas yra vienas didžiausių vaistų esant tokioms krizėms. Finansavimas visada banguodavo, tačiau nenustojome organizuoti festivalių, statyti naujų spektaklių. Kultūra linkusi prisitaikyti. Jei gera premjera, ji visuomet liks įvertinta. Aišku, operetės žanras – vienas brangiausių teatro žanrų.
– Menininkai susiskirstę: vieni sako, kad nereikia maišyti meno ir politikos, kiti – priešingai: teigia, kad menininkai visų pirma yra humanistai ir turi reaguoti į aktualijas.
– Manau, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Jei jį jaudina, jis negali nekalbėti – jis išsako nuomonę. Yra žmonių, kurie jaučia pareigą išsakyti savo nuomonę. Yra daugybė tokių, kurie seka savo autoritetų pavyzdžiu. Tad vis dėlto svarbu, ką tie autoritetai, dažnai ir meno žmonės, sako, kokią žinią perteikia.
Rusijos tauta dėl požiūrio į situaciją Ukrainoje skilo į dvi stovyklas. Tai labai skausminga. Kai esame ant karo slenkščio, svarbu neišlašinti paskutinių kantrybės lašų. Čia galbūt ir reikėtų patylėti. Tai labai sunku.
– O jus asmeniškai, kaip menininkę, kaip palies sudėtinga situacija gimtinėje? Ar iki šiol daug gastroliuodavote Rusijoje ar Kryme?
– Taip, žinoma, palietė. Jau dabar daug koncertų atšaukta. Žinoma, tai nemalonu. Kultūra neturėtų būti politika, tačiau šiuo atveju tai nesvarbu. Pirmiausia išgyvenu dėl savo šalies. Dažnai, kai kyla karas ir nutrūksta dialogas tarp dviejų polių, pirmas žodis, vėl užmezgantis dialogą, pasigirsta iš kultūros atstovų. Kultūros ryšiai labai svarbūs.
Panašiai ir Lietuva bei Ukraina: esame labai artimos šalys, o meno žmonių draugystė tai dar labiau sustiprina. Kauną vadinu savo miestu, turiu čia daug draugų.
– Tačiau ir su Rusija buvo tokie santykiai. Kaip dabar?
– Nepasakyčiau. Su Rusija tiek aš, tiek mūsų teatras neturėjo tokių glaudžių ir pagarbių santykių kaip su Lietuva. Tačiau menininkams politika neturėtų trukdyti, turėtų vykti manai. Žinoma, kai kultūros žmonės taip kalba apie politiką (kalbama apie Rusijos kultūros atstovų pasirašytą palaikymo aktą Vladimiro Putino veiksmams Kryme – red. past.), tai situaciją labai apsunkina ir nebeįmanoma į tai nereaguoti.
– O kokia Kauno publika?
– Kai pirmą kartą, 2007 m., atvykau į “Festivalį Kauno pilyje”, labai jaudinausi. Tačiau buvau nustebinta tokiu sutikimu ir palaikymu, iškart pajutau labai artimą ir abipusį ryšį. Jaučiu, kad tiek jie mane, tiek aš juos įsimylėjome.
Šiandien, susiklosčius sudėtingai situacijai mūsų šalyje, jaučiu dar kitokį palaikymą. Ne tik kaip kultūros atstovės, bet ir kaip ukrainietės. Džiaugiuosi, kad ne tik Kaunas, bet ir jūsų Prezidentė aktyviai kalba apie mūsų šalies tragediją.
Dabar manau, kad vis dėlto mūsų tikrieji broliai yra lietuviai. Esant tokioms situacijoms geriausiai, artimiausiai ir susipažįsti.
Įdomus aspektas – socialiniai tinklai. Pastebiu, kad daugelis kolegų yra kitokios nuomonės nei aš apie tai, kas šiandien vyksta mano šalyje. Žinoma, kiekvienas turi teisę į nuomonę. Šioje situacijoje pasitikrinu ir save – galbūt aš kažką ne taip suprantu ar vertinu. Nuolat ieškau atsakymų. Nenoriu būti kaip zombis, aklai ginantis savo nuomonę, noriu išlikti mąstančiu žmogumi. Tai, žinoma, sunku, nes gyvename informacijos amžiuje, kai žmonėmis labai lengva manipuliuoti, o pasitikėti sunku. Vienintelis tikras ir patikimas šaltinis yra realybė: reikia nuvažiuoti ir pažiūrėti pačiam.
Kiekvienais metais Maidane sutinku Naujuosius metus. Tai mūsų tradicija. Šių Naujųjų sutikimas buvo išskirtinis – labai daug pozityvumo, šypsenų, pasitikėjimo ir meilės vieni kitiems. Priėjo mergina su tiramisu tortu, sako – vaišinkitės. Kažkodėl atsisakiau, o vėliau galvoju – tai pas mus tapo tokia retenybe. Ir pasivaišinau. Tai buvo neabejotinai vienas skaniausių tiramisu, kurį esu valgiusi. Taip pat nebuvo jokio nesaikingo alkoholio vartojimo – visi suprato situacijos subtilumą, todėl solidarizuodamiesi atsisakė išgerti.
